Tęsiame pažintinę seriją apie vieną autentiškiausių Gruzijos regionų – Svaneti. Praeitoje dalyje pateikėme praktiškesnę informaciją žmonėms, planuojantiems vykti į šį kraštą ir supažindinome su atvykimo galimybėmis, turizmo sezonais, veiklomis bei kita naudinga informacija.

Tačiau, jog iš tiesų būtų galima pažinti Svaneti kraštą ir suprasti jo autentiškumą, svarbu žinoti ne tik turistinius aspektus, bet ir suprasti regiono kultūrą, tradicijas, bei istoriją. Apie tai šiandien ir papasakosime.

Svaneti regiono istorija

Svanai Kaukazo kalnuose gyveno nuo senovės, tačiau pirmą kartą buvo paminėti graikų geografo Strabo tik 7-ame amžiuje pr. Kr. Pradžioje, jų žemės priklausė Kolchio karalystei, iš graikų mitologijos žinomai kaip “Auksinės vilnos žemė”. Po Kolchio karalystės panaikinimo teritorija tapo Romos provincijos Lazica dalimi, tačiau išlaikė gan didelę nepriklausomybę. 6-ame amžiuje, visa provincija buvo žiaurių karų tarp Bizantijos ir Sasanidų imperijos objektas. 9-ajame amžiuje Svaneti regionas prisijungė prie Abkhazia karalystės ir kartu su ja 11-ame amžiuje buvo įtrauktas į Gruzijos karalystės sudėtį.

12-ajame amžiuje auksinis Gruzijos karalystės laikotarpis atnešė gerovę ir Svaneti regionui – šiame periode atsirado gražiausios bažnyčios ir įvairūs meno kūriniai. Svanai vis dar išreiškia didelę pagarbą Gruzijos karalienei Tamarai, kuri įsimylėjo Svaneti provinciją ir reguliariai ten lankėsi.

Karalystei žlugus 15-ame amžiuje, aukštutiniame Svaneti gyvenantys Svanai suformavo taip vadinamą “Laisvąjį Svaneti”, laisvą savivaldos bendruomenių konfederaciją. Juos valdė vietos tarybos, sudarytos iš suaugusių vyrų bei moterų. Vis dėlto, buvo paplitusi nesantaika – štai kodėl kiekvienas klanas pastatė žymiuosius bokštus.

Laisvės ir anarchijos laikai baigėsi 19-ame amžiuje kai regioną užkariavo Rusija. Buvo keli nesėkmingi sukilimai – garsiausias iš jų įvyko 1876 m. ir baigėsi Khalde kaimo sunaikinimu.

Svarbiausias įvykis, įvykęs sovietų rėžimo metu buvo 1986 – 1987 m. sniego lavinų serijos žiemą, pražudžiusios daugiau nei 80 žmonių. To pasekoje, beveik dešimt tūkstančių Svanų buvo evakuoti, iš jų daugiausia į pusiau dykumas ties Azerbaidžano siena.

Po Sovietų Sąjungos griūties Gruzija pateko į chaosą, o Svanai laikinai įgijo autonomiją de facto. Šiuo laikotarpiu Svaneti regione buvo gana pavojinga – kadangi policijos beveik nebuvo, kai kurie Svanai nukrypo į banditizmą ir pagrobimus. Tik 2004 m. Gruzijos vyriausybė nusiuntė kariuomenę į šią sritį pažabodama blogiausius nusikaltėlius. Tada likusieji greitai suprato, jog yra ir kitų, taikesnių ir tvaresnių strategijų turistų pinigams gauti.

2004 m. prasidėjo dar viena Svaneti istorijos era. Michailo Saakašvilio vyriausybė pažadėjo šį kraštą paversti „Šveicarija Kaukaze“, prestiziškiausia turistine vieta pasaulyje, išleisdama milijonus dolerių infrastruktūrai ir reklamai. 2010 m. buvo atidarytas naujas oro uostas. Taip pat, buvo atstatytas kelias, jungiantis regiono sostinę Mestia su šalies žemumomis, kuris šiuo metu yra pratęsiamas iki Ushguli. Be to, atsidarė du visiškai nauji slidinėjimo kurortai hatsvali ir Tetnuldi. Yra kalbama ir apie tunelį, į pietus jungiantį Mestia su Lentekhi.

Svanų kalba

Svanų (lushnu nin) kalba priklauso ten esančių Kartvelų kalbų šeimai (iš kurių kitos yra Gruzinų bei Mingrelų kalbos). Tai buvo pirmoji kalba, kuri atitrūko nuo proto-Kartvelų kalbų šeimos maždaug prieš 5000 metų ir šiomis dienomis yra nesuprantama Gruzijos gyventojams. Dažnai, ši kalba klaidingai laikoma atskiru Gruzijos kalbos dialektu.

Šiandien, Svanų kalbą naudoja apie 20 000 žmonių ir ji yra įtraukta į nykstančių kalbų sąrašą (kaip ir visos kitos vietinės Kaukazo regiono kalbos). Svanų kalbos žinojimas karta iš kartos vis mažėja – nors vyresnioji karta puikia moka Svanų kalbą, jaunesni žmonės, kurie dažnai dirba ir gyvena su gruzinais, turi mažiau galimybių naudoti kalbą kasdieniniame gyvenime, ko pasekoje rečiau šios kalbos moko savo vaikus.

Be to, Gruzijos vyriausybė įtariai žiūrėjo į Svanų kalbą. Stipriai nukentėjus nuo separistinių judėjimų Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, buvo baiminamasi, jog Svanų kalbos populiarinimas ir išvystymas į atskirą kalbą gali turėti politinių pasekmių. Pastaraisiais metais padėtis iš dalies pagerėjo, tačiau Svanų kalba vis dar nėra mokoma mokyklose ir negauna jokio finansavimo. Šią politiką taip pat remia Gruzijos bažnyčia, kuri griežtai priešinosi Naujojo Testamento vertimui į Svanų kalbą.

Jei planuojate apsilankyti Svaneti krašte, rekomenduojama išmokti keletą pagrindinių Svanų frazių – tai labai paprastas, tačiau veiksmingas būdas parodyti vietiniams gyventojams, kad jums rūpi vieta, kurioje lankotės. Tikriausiai, naudingiausia frazė yra „ivasu khari“, Svanų kalboje reiškianti „ačiū“. Kita plačiai žinoma frazė yra „khocha ladagh“ – ši frazė skirta pasisveikinti su kitais žmonėmis.

Svanų festivaliai

Svanams niekada nebuvo sunku rasti priežastį švęsti. Iki Antrojo Pasaulinio Karo, kasmet Svaneti regione vykdavo 160 festivalių bei įvairių švenčių, iš kurių kelios dešimtys išliko ir iki šių dienų. Kai kurie festivaliai švenčiami visame regione, o kai kurie – tik tam tikrame kaime ar vietovėje. Kelios svarbiausios Svanų šventės yra:

Lipanali

Lipanali festivalis švenčiamas nuo sausio 18 d. iki ateinančio pirmadienio. Šis festivalis yra skirtas pomirtiniam gyvenimui ir protėvių atminimui, kadangi šie dalykai visada užėmė svarbią vietą Svanų kultūroje. Festivalio metu Svanai pasikviečia mirusius protėvius į savo namus ir gyvena su jais likusią savaitės dalį.

Žinoma, pasiruošimas šventei yra ne ką mažiau svarbus nei pati šventė. Visas namas turi būti iššveistas ir išvalytas, kitu atveju vėlės neužeis į namus.  Tada, Sausio 18-ą dieną, šeimos galva keliauja pro bažnyčios vakarinį įėjimą ir joje meldžiasi, kad jo protėviai galėtų išeiti iš dangaus. Po to, protėvių vėlės yra parvedamos namo, kuriuose likusi šeimos dalis yra paruošusi šventinį stalą su maistu ir vynu. Be to, šalia krosnies yra padedamas specialus medinis stulpas, prie kurio vėlės gali pasėdėti ir susišildyti. Po visos šios ceremonijos prasideda šventė, kurios metu visa šeima kelia tostus savo protėviams ir pažada juos atsiminti. Svanai tiki, jog vėlės gali paveikti gyvųjų likimus ateinančias metais, dėl to festivalio metu jie aptarinėja ir planuoja savo ateitį.

Sekančią dieną kaimo gyventojai pjauna kiaules ir kepa specialius mėsos pyragus. Tada, paskutinę savaitės dieną, gyventojai pakelia paskutinius tostus už savo protėvius ir palydi juos pro duris, jog šie galėtų grįžti į dangų.

Lamproba

Tai senas festivalis, rengiamas pirmoje Vasario pusėje. Tiesą sakant, šis šventė yra tokia sena, jog niekas iš tikrųjų nežino jos pradinės paskirties. Pasak vienos teorijos, šis festivalis buvo rengiamas, jog būtų galima suskaičiuoti esančius karius, kadangi Svanai uždegdavo vieną lempą už kiekvieną suaugusį vyrą šeimoje. Kiti šaltiniai teigia, jog festivalis buvo skirtas pavasario pasitikimui, gero derliaus prašymui maldomis arba mirusių šeimos narių prisiminimui.

Šventės metu, didesnių šeimų nariai susitinka kapinėse prie savo artimųjų kapų. Čia jie degina deglus, švenčia bei dainuoja. Taip pat vyksta įvairųs imtynių ir gėrimo konkursai.

Kvirikoba

Kvirikoba yra svarbiausias Svanų tautos festivalis. Jis vyksta Liepos 28-ą dieną Kala kaimelyje – Svanai čia susirenka užsitikrinti Dieviškąjį palankumą, susitikti su artimaisiais bei prisiminti savo šaknis. Šv. Quiricijaus bažnyčia (tarp Svanų dar žinoma kaip Lagurka – “šventoji vieta”) yra garsi ne tik dėl savo nuostabių freskų, bet daugiausia dėl Shalian’o piktogramos depozitoriumo – 1000 metų senumo prabangiai dekoruotos piktogramos, pavadintos pagal vietinį liaudies herojų, kuris ją iš Gruzijos karaliaus gavo kaip dovaną. Ši ikona yra švenčiausias religinis artefaktas Svaneti regione – vietinių klanų lyderiai jai yra davę kraujo priesaiką. Be to, ši piktograma taip pat tarnavo kaip melo detektorius sunkių nusikaltimų atveju. Didžiąją metų dalį ikona laikoma muziejuje užrakinta ir tik per šią dieną yra demonstruojama visuomenei.

Be rytinių mišių, festivalis neturi konkretaus tvarkaraščio. Kaip ir daugelis kitų Gruzijos švenčių, tai pagrinde yra puikus vietinių gyventojų susibūrimas, kuriame nepasiruošę turistai gali jaustis šiek tiek nejaukiai. Nors Kvirikoba yra krikščioniškas festivalis, jis taip pat perėmė ir kai kuriuos pagoniškus elementus kurių paprastai Europoje nepamatysite, tokius kaip ritualinės gyvūnų aukos ar svorių kilnojimo konkursai.

Vietinės problemos

Nors taip gali ir neatrodyti, tačiau Svaneti regione ne viskas rožėmis klota. Egzistuoja keletas slegiančių problemų, kurios kelia nerimą vietos gyventojams arba gali neigiamai paveikti Svaneti regioną. Kai kurios iš ryškiausių problemų yra:

Hidroelektrinių užtvankų statyba

Gruzija yra viena turtingiausių šalių pagal turimus vandens išteklius. Šiomis dienomis 80% visos elektros energijos šioje šalyje yra gaunama iš hidroelektrinių. Siekiant užtikrinti energijos išteklių gausą, Gruzijos vyriausybės planuose yra dešimtys naujų hidroelektrinių užtvankų statybų projektų. Kai kurios didžiausios užtvankos bus statomos Svaneti regione, tačiau, tai vyksta prieš vietinių gyventojų valią.

Vieni iš kontroversiškiausių projektų apima hidroelektrinių jėgainių statybą Nenskra ir Khudoni užtvankose. 280 MW Nenskra užtvanka šiuo metu yra statoma viršutinėje Nenskra upės dalyje. Ji bus įrengta su 130-ies metrų aukščio betono siena užliejant keletą šimtų hektarų miškingos teritorijos. Taip pat, siekiant užpildyti ją vandeniu, šalia tekanti Nakra upė bus beveik visiškai išsausinta ir nukreipiama požeminiu tuneliu į hidroelektrinę.

Khudoni projektas yra dar ambicingesnis. Ši 700 MW užtvanka bus 200 metrų aukščio, kurios dėka Gruzijos elektros energijos gamyba padidės 20%. Tačiau, už tai reikės sumokėti didelę kainą – projektas pareikalaus didžiulio Enguri slėnio ploto užliejimo bei 2000 žmonių perkėlimo iš 14 paveiktų kaimų.

Svanų bendruomenė tvirtai priešinasi abiems projektams. Jie ypač susirūpinę dėl prastai įvertinto pavojaus aplinkai, kaimuose esančių kapų bei kitų šventų vietų užliejimo, turizmo potencialo praradimo bei visiško komunikacijos trūkumo iš valdžios ir investuotojų. Jų nuomone, Svaneti kraštas patirs pralaimėjimą jeigu vyriausybė pavers jo nuostabius, miškingus slėnius į didžiulius vandens telkinius.

Deja, kol kas Svanų skundai buvo ignoruojami – vyriausybė teigia, jog didelių vandens užtvankų, tokių kaip Khudoni, plėtra yra vienas iš svarbiausių strateginių šalies klausimų. Tačiau, kritikai atkerta, jog toks didelis hidroelektrinių skaičius yra nereikalingas ir energijos perteklius bus papraščiausiai eksportuojamas į Turkiją, to pasekoje svarstydami ar papildomos šalies pajamos bus vertos patirtų socialinių ir aplinkosauginių kaštų. Bet kuriuo atveju, ateityje galima tikėtis tolesnių konfliktų, ypač jeigu valdžia duos žalią šviesą Khudoni užtvankos statybai.

Ginčijama žemių nuosavybė

Šimtus metų žemės nuosavybės teisė Svaneti regione priklausė pagal taip vadinamą „tradicinę nuosavybę“. Sovietmečiu šios žemės buvo konfiskuotos, tačiau po Sovietų Sąjungos griūties Svanų šeimos jas vėl pasidalijo pagal tradicinės nuosavybes teises. Problema buvo ta, jog jie tai padarė neformaliai ir teisiniu požiūriu, žemė vis dar priklausė valstybei.

Po to, kai 2004-aisiais metais valstybė perėmė visišką Svaneti regiono kontrolę, buvo pastebėta, jog vyrauja didelis skirtumas tarp žemių planų (pagal kuriuos visos regiono žemės priklauso valstybei) ir „tradicinės nuosavybės“. To pasekoje Svanams buvo suteikta galimybė oficialiai įregistruoti savo žemes. Tačiau, daugybė šeimų, kuriuos bandė įregistruoti savo žemes, esančias šalia turistinių vietų arba planuojamų statyti užtvankų, suprato, jog valstybė darė viską, kas įmanoma, kad blokuotų šį procesą. To pasekoje konfiskuotose žemėse buvo pastatyti tokie projektai kaip Hatsvali slidinėjimo kurortas ar Mestia oro uostas, nesuteikiant jokios kompensacijos žemių valdytojams. Ši situacija sukėlė didžiulę neapykantą, iššaukė keletą protestų ir iki šių dienų nėra išspręsta.

Turizmas

Turizmo Svaneti regione skatinimas neabejotinai atnešė daug naudos vietinės infrastruktūros plėtros, ekonominių galimybių gerėjimo bei gyventojų skaičiaus augimo atžvilgiu. Tačiau, lazda turi du galus, todėl žmonės iš kitų Gruzijos regionų apie turizmo klestėjimą Svaneti regione kalba ne tik su pavydu, bet ir su šiek tiek gėdos ir siaubo jausmu.

Problema yra ta, jog masinis turistų srautas keičia Svaneti regioną neįtikėtinu greičiu. Staiga atsirado naujas ir greitas būdas užsidirbti pinigų. Kai kurie žmonės spėjo pasinaudoti šia situacija, atidarė svečių namus ir taip praturtėjo. Tai daugelyje kaimų sugadino santykius tarp gyventojų, kadangi žmonės, gyvenantys pagal tradicinį gyvenimo būdą, negauna jokios naudos iš staigaus turistų antplūdžio ir yra tokie pat neturtingi kaip ir anksčiau. Jeigu niekas nesikeis, visi Svanai galiausiai gali atsisakyti ganyklų ir žemės ūkio bei nuspręsti atidaryti dar vienus svečių namus savo ganyklų teritorijose. To pasekoje ši autentiška, ekonomiškai nepriklausoma ekosistema taps visiškai priklausoma nuo turistų pinigų ir praras dalį savo originalaus žavesio.

Be to, keičiasi ir žmonių požiūris. Keliautojai, kurie vyksta į aukštutinį Svaneti norėdami patirti autentišką kalnų svetingumą apie kurį vis girdi, galiausiai nusivilia. Tai natūralu – tradicinės svetingumo tradicijos tiesiog nesuderinamos su masiniu turizmu. Tai nereiškia, jog Svanai neturi svetingumo – jis egzistuoja, bet lieka paslėptas atokesniuose slėniuose, o ne pagrindinėse turistinėse vietose.

_______________

Jeigu susidomėjote, į kerintį Svaneti taip pat galite keliauti ir kartu su Gamtos Pėdsakų vedliais. Plačiau apie organizuojamas keliones galite susipažinti čia.